Augant tarp ekranų: išmanieji įrenginiai ir vaiko raida iki 7 metųTelefonas ir vaiko raida iki 7 metų
Ankstyvoji vaikystė – itin jautrus žmogaus raidos laikotarpis, kai formuojasi kalbos, pažintiniai, socialiniai ir emociniai gebėjimai. Pirmieji septyneri gyvenimo metai lemia, kaip vaikas mąstys, bendraus, mokysis bei gebės reguliuoti savo emocijas. Pastaraisiais metais šį natūralų procesą vis labiau veikia naujas aplinkos veiksnys – išmanieji įrenginiai, tapę neatsiejama šiuolaikinių šeimų kasdienybės dalimi.
Savo darbo praktikoje vis dažniau pastebime, kad ankstyvas ir perteklinis ekranų naudojimas turi tiesioginį poveikį kalbos, dėmesio, socialinės sąveikos ir emocinės savireguliacijos raidai. Vaikai, kurie didelę dienos dalį praleidžia prie ekrano, rečiau girdi gyvą kalbą, mato mažiau veido išraiškų, patiria mažiau abipusio bendravimo. Šie patyrimai yra būtini kalbos ir komunikacijos vystymuisi.
Svarbu pabrėžti, kad technologijos savaime nėra nei teigiamas, nei neigiamas reiškinys. Jos gali būti vertingas įrankis, jei naudojamos tikslingai, trumpam ir kartu su suaugusiuoju – pavyzdžiui, kaip papildoma priemonė mokymuisi ar bendravimui. Tačiau kai ekranai tampa pagrindine veikla, o suaugusiojo įsitraukimas minimalus, natūralūs raidos procesai sulėtėja: mažėja gyvo bendravimo, žaidybinės patirties ir kūno judesių įvairovės.
KAI EKRANAS PAKEIČIA GYVĄ PATIRTĮ
Ankstyvame amžiuje vaikas mokosi per aktyvų dalyvavimą – klausydamasis kalbos, stebėdamas veidus, liesdamas, judėdamas ir reaguodamas į aplinką. Ekranas šiuos procesus paverčia pasyvia patirtimi. Vaikas tampa stebėtoju: jis mato vaizdus ir girdi garsus, bet neturi abipusės sąveikos, kuri būtina kalbos ir socialinių įgūdžių formavimuisi.
Be to, ekraninė stimuliacija dažnai yra per intensyvi mažam vaikui. Greitai besikeičiantys vaizdai, ryškios spalvos ir garsai aktyvina nervų sistemą, dėl to vaikui sunkiau sutelkti dėmesį, nusiraminti ar pereiti prie ramesnės veiklos. Po ilgesnio žiūrėjimo mažyliai gali tapti irzlūs, impulsyvūs arba, priešingai, atrodyti atsiriboję. Šis poveikis ypač ryškus vaikams, turintiems jautresnius jutiminius filtrus ar raidos ypatumų.
SMEGENŲ RAIDOS POŽIŪRIU
Pirmieji gyvenimo metai – kritinis laikotarpis, kai kalbos ir socialiniai smegenų centrai vystosi per gyvą sąveiką. Kai šią sąveiką pakeičia ekranas, smegenys mokosi stebėti, o ne bendrauti. Vaikas gali turėti platų garsų ar vaizdų repertuarą, tačiau sunkiau suvokia jų prasmę ir ryšį su realiais veiksmais bei emocijomis.
Kalba – tai ne žodžių rinkinys, o gyvas socialinis procesas, kylantis iš tarpusavio ryšio. Per akių kontaktą, balsą, šypseną ir emocinį atsaką vaiko smegenys mokosi kurti prasmę, reaguoti ir komunikuoti. Joks ekranas, kad ir kaip patraukliai pateiktas, negali pakeisti šios patirties.
KĄ GALI DARYTI TĖVAI IR SPECIALISTAI?
Kad technologijos netrukdytų, o palaikytų vaiko raidą, svarbu laikytis kelių esminių principų:
Riboti laiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikui rekomenduojama iki 30–60 minučių ekrano per dieną. Bent valandą iki miego reikėtų vengti bet kokio ekraninio turinio.
Naudoti kartu su suaugusiuoju. Vaikas neturėtų būti paliekamas vienas su telefonu ar planšete. Suaugusiojo komentarai, klausimai ir paaiškinimai paverčia skaitmeninę patirtį mokymusi per bendravimą.
Teikti pirmenybę gyvai veiklai. Žaidimai, dainavimas, knygų vartymas, sensoriniai užsiėmimai su smėliu, vandeniu ar plastilinu – visa tai stiprina emocinį ryšį ir lavina kalbą bei socialinius įgūdžius.
IR PABAIGAI
Kalbos ir socialinės raidos pagrindas yra gyvas bendravimas, ne technologinis turinys. Kiekvienas pokalbis, akių kontaktas ir šypsena stiprina vaiko gebėjimą suprasti save ir kitus. Išmanieji įrenginiai gali būti naudingi, tačiau tik tada, kai jie nepakeičia žmogaus ryšio. Todėl svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą tarp skaitmeninio pasaulio ir tikros patirties, nes būtent gyvas bendravimas augina ne tik kalbą, bet ir asmenybę.
